GĖLIŲ KOMPOZICIJA VAZONUOSE

GĖLĖS PALEI LANGUS

Kad gėlės žydėtų netik kambary, bet ir už lango.

DAŽOME HORTENZIJAS

Hortenzija

Uolasėklinių šeimos, kilęs iš Japonijos, šiltna­miuose ir kambariuose auginamas krūmelis. Stiebas stačias. Lapai ovališki, dantytais pakraščiais. Žiedai balti, rožiniai, raudoni, su­telkti dideliame apvalaus skėčio žiedyne. Žiedynai susidaro viena­mečių ūglių viršūnėje. Hortenzija mėgsta drėgną šiltnamio orą ir pavėsio vietą. Veisiama ūgliais, kurie plaunami sausio—kovo mėnesiais 5 cm ilgio nuo išaugusių atžalų, neturinčių žiedinių pumpurų. Anksčiau padaugintos hortenzijos turi daugiau žiedų ir būna stipresnės. Vei­siama po stiklais, smėlingoje durpinėje žemėje arba išplautame smėlyje. Įsišaknija per 2—3 savaites. 

Isišakniję ūgliai sodinami į 8—10 cm skersmens vazonėlius; že­mės mišinys imamas toks: 1 dalis gerai supuvusios durpinės, 1 da­lis viržinės, 1 dalis lapinės ir atitinkamas kiekis smėlio. Po 4—6 sa­vaičių jaunos hortenzijos dar kartą persodinamos į 12—13 cm skersmens vazonėlius. Žemė duodama lygiomis dalimis, gerai su­puvusi durpinė (geriausiai durpių purvas), velėninė ir atitinkamas kiekis smėlio. Vasarą hortenzijas patartina laikyti inspekte arba lauke pu­siau pavėsyje, sukasus puodus į žemę. Šiltomis saulėtomis dienomis 1—2 kartus per dieną purkščiamos vandeniu ne tikhortenzijos, bet ir inspekto sienos bei žemė. Be to, kartais jos    palaistomos    praskiestomis   karvių mėšlo srutomis.

Žiemą hortenzijos laikomos sausoje, tamsioje patalpoje, esant 2—3 laipsnių temperatūrai, ar užkasamos lauke specialiai įruoštoje duo­bėje arba inspekte; patariama jas užkasti smėlyje. Pradėjus šalti, hortenzijos pridengiamos medžių lapais. Vasario mėnesį hortenzijos iškasamos ir sunešamos į šiltnamį, kuriame yra 8—10 laipsnių temperatūra. Iš pradžių 3—4 kartus per dieną purkščiami tik augalai, o žemė vazonuose visai nelaistoma. Drėg­mės vazonuose tuo tarpu užtenka tiek, kiek nubėga stiebu. Toliau kas savaitė temperatūra keliama po 2 laipsniais, kol pasiekiama 20 laipsnių. Tuo laiku žemė vazonuose normaliai laistoma.

Norint turėti mėlynai žydinčių hortenzijų, rožine arba balta spalva žydinčias hortenzijas reikia dažyti. Daroma taip: paskutini kartą persodinant į žemę, primaišoma alūno: 1 kibirui žemes ima ma 100 g alūno. Pavasarį, prieš žydint, bent 1—2 kartus per sa vartę palaistomą alūno tirpalu (1 kibirui vandens imama 130-alūno).

AUGINAME BIJŪNUS

Bijūnai – tai gražūs, sodybų darželiams būdingi dekoratyvūs, daugiamečiai žoliniai augalai, tinkantys gėlynams ir puokštėms bei turintys vaistinių savybių. Jie puošnūs ne vien puikiais žiedais, bet ir tamsiai žaliais lapais ir krūmo forma. Bijūnai žydi visomis spalvomis, išskyrus mėlyną.

VDU Kauno botanikos sode bijūnai pradėti kaupti nuo pat sodo įsikūrimo, 1923 m. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro žoliniai bijūnai, kurių rūšys sukauptos keičiantis sėklomis su kitais botanikos sodais. Pirmosios veislės – ‘Aviateur Lindbergh’, ‘Grover Cleveland’ ir ‘Perrette’ buvo įsigytos 1933 m. iš Vokietijos ir Prancūzijos botanikos sodų. Nuo 2014 m. pradėtos kaupti žolinių, tarpsekcinių ir krūminių bijūnų veislės, išvestos Prancūzijoje, JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Lietuviškų bijūnų selekcija VDU Kauno botanikos sode vyko nuo 1953 m., su žolinių bijūnų selekcijos pradininke Lietuvoje dr. Ona Skeiviene, išvedusia net 19 lietuviškų veislių.

Veislės. Šiuolaikinis pasaulyje auginamų bijūnų asortimentas labai didelis ir įvairus. Priskaičiuojama iki penkių tūkstančių naujų bijūnų veislių (oficialiai užregistruota Tarptautiniame bijūnų registre). Dauguma bijūnų veislių pagal prigimtį skirstoma į 3 grupes, tai: kiniški, hibridiniai ir vaistiniai. 69 proc. visų žolinių bijūnų veislių išvesta iš puikiojo bijūno. Ši veislių grupė dažnai vadinama kiniškais bijūnais (P. chinensis hort., P. albiflora var. chinensis hort.). 30 proc. asortimento sudaro hibridinių bijūnų grupė (P. hybrida hort.), gauta kryžminant baltažiedį, vaistinį ir kitas rūšis. Nežymi dalis, tik apie 1 proc. visų veislių išvesta iš vaistinio bijūno.

Labiausiai paplitusios puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora) veislės. Savo spalvų įvairumu, žiedų sudėtimi bei kvapu bijūnai gali lenktyniauti su rožėmis. Jie puošnūs ne vien puikiais žiedais, bet ir tamsiai žaliais lapais ir krūmo forma.

Auginimo vieta. Kultūriniai bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, o pavėsingoje vietoje nežydi arba silpnai žydi. Kai kurios bijūnų rūšys natūraliose augimvietėse auga tarp medžių bei krūmų, yra prisitaikiusios prie ūksmės sąlygų: Vitmano bijūnas ir kt. Bijūnai geriausiai auga vidutinio sunkumo priesmėlio ar priemolio gerai drenuotoje, nerūgščioje (pH 6-6,5), giliai įdirbtoje, derlingoje dirvoje, kurioje neužsilaiko gausesnių kritulių ar sniego tirpsmo vanduo. Priesmėlio ar priemolio dirvas reikia pagerinti pūdiniu, durpėmis. Bijūnai nemėgsta šviežiu mėšlu patręštos dirvos. Nesodinama arti pastatų ir medžių.

odinimas. Geriausias laikas bijūnams sodinti, taip pat, persodinti į naują vietą – rugpjūčio antroje pusėje ir iki rugsėjo vidurio. Vėlų rudenį sodinant nutrupa jaunos siurbiamosios šaknys išaugusios rudenį, antrojo šaknų augimo metu, o pasodinti augalai iki šalnų nesuspėja vėl išleisti naujų šaknelių, todėl blogai prigis, bus silpni. Anksti pavasarį persodinami tik pavieniai kerai. Turint daugiau sodmenų, sunku suspėti juos pasodinti. Bijūnai anksti pradeda vegetaciją, greit išauga jauni, trapūs ūgliai, kurie sodinimo metu neišvengiamai aplūžta, sutrukdomas šaknų augimas - smulkios maitinamosios šaknelės nesuspėja susidaryti iki karščių pradžios, todėl augalai dažnai žūva.

Laistymas. Bijūnams augant ir vasaros pabaigoje formuojantis atsinaujinimo pumpurams, reikia gana daug drėgmės. Jei sausa laistoma 2-3 karus per mėnesį. Ant vieno kero užpilama po 1-2 kibirus vandens.

Tręšimas. Į duobės dugną įpilkite 20 g lėtai tirpstančių kompleksinių trąšų. Bijūnų kerelių šaknys neturi siekti žemių mišinio su trąšomis, nes gali apdegti ir pradėti pūti. Jauni augalai pirmaisiais metais naudoja šaknyse sukauptas maisto medžiagas, todėl jų papildomai tręšti nereikia. Sekančiais metais augalus pradėkite tręšti. Patręškite: balandžio mėn. kalcio salietra (20-30 g vienam kerui) bei gegužės mėn. – lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais (20 g vienam kerui), jei neturite lėtai tirpstančių trąšų, tuomet tręškite 2 kartus: gegužės ir liepos mėnesiais kitomis kompleksinėmis trąšomis po 20 g. Patręšti azotinėmis trąšomis augalai vešliau auga, tačiau silpniau žydi, būna mažiau atsparūs ligoms.