Rožės – vienos iš gražiausių
gėlių. Tai erškėtinių (Rosaceae) šeimos, erškėčių (Rosa) genties augalas.
Mokslininkai nustatė, kad rožių istorija yra nepalyginamai senesnė, negu pati
žmonija. Seniausi radiniai yra 30-35 mln. metų senumo fosilijos (suakmenėjusios
liekanos ir jų atspaudai žemėje) iš Kolorado Rockies Naujajame Pasaulyje,
kuriose matomi erškėčių lapelių atspaudai.
Jau prieš keletą tūkstančių metų
(kai kuriuose šaltiniuose – prieš 5000 m.) rožės buvo auginamos ir vėliau
sukultūrintos Kinijoje. Iš filosofo Konfucijaus (551-479 m. prieš Kristų) raštų
žinoma, kad karališkuose Pekino soduose buvo auginamos rožės, gaminamas rožių
aliejus, o Kinijos imperatoriaus bibliotekoje buvo iki 600 knygų apie rožes.
Graikai pirmieji Europoje susidomėjo ir augino rožes.
Pirmasis žinomas piešinys su rože – ornamentas garsioje freskoje karaliaus Mino
rūmuose Kretos saloje, datuojamas 1700 m. prieš Kristų. „Gėlių karalienės“
titulą rožės gavo antikos poetės Sapfo kūriniuose ir tapo meilės deivės
Afroditės simboliu, o graikų antikos poetas Anakreonas gyrė (arba tiesiog –
reklamavo) gydomąjį rožių balzamą. Vėliau rožės paplito Egipte, Romos
imperijoje, dar vėliau – Persijoje. Romėnai labai išplėtė rožės kultą – jos
buvo naudojamos tiek mitologijoje, tiek praktiniame gyvenime. Rožė tapo romėnų
meilės deivės Veneros simboliu, buvo augintos (erškėčiai Rose canina, gallica,
alba) parfumerijai ir kaip vaistinis augalas. Plačiai naudotas rožių vanduo
vonioms, žiedlapiai papuošimams ir arbatai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą